All Posts in Subjektyvūs pastebėjimai

2016-07-12 - Nėra komentarų!

Bilietų platintojų atsakomybė

Prieš kurį laiką įvyko nemaloni situacija – likus vos kelioms savaitėms iki labai lauktų „5'nizza“ koncertų, pasirodymai buvo atšaukti. Na, ką padarysi? Liūdna, bet pasitaiko. Tačiau tai buvo tik istorijos pradžia. Po kiek laiko paaiškėjo, kad koncertai neįvyko dėl organizatorės kaltės, o grupė net nežinojo apie antrą suplanuotą pasirodymą. Toliau tik gražiau – pasklido žinios, kad organizuojanti įmonė yra prie bankroto ribos, todėl teko kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Istorijoje dar nepadėtas taškas, bet ji paskatino parašyti šį įrašą.

Visoje šioje istorijoje dalyvauja trečioji šalis – bilietų platintojas „BILIETAI.LT“. Oficialiai bilietų platintojo atstovai deklaruoja, kad daro viską kas tik jų jėgose, kad pirkėjai atgautų pinigus, kai kuriems pirkėjams net (!) buvo grąžintas vieno euro administracinis mokestis, bet iš tiesų, susidaro toks įspūdis, kad jie tiesiog stovi nuošaly ir stebi, kad visa šita istorija kuo mažiau juos paliestų. Ir, žinote, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, jie yra visiškai švarūs.

Plačiau

2016-02-18 - 1 komentaras

Alkoholis kaip atlygis ar dovana

Kaip žinoma, Lietuva – daugiausia pasaulyje gerianti valstybė, o alkoholį vartojantys piliečiai valstybei atneša milžiniškų nuostolių. Tyrimai rodo, kad situacija vis prastėja, todėl džiaugiuosi, kad pastaruoju metu vis daugiau žmonių pasisako prieš alkoholio vartojimą. Savo ruožtu, nemoralizuosiu, bet norėčiau atkreipti dėmesį į vieną detalę – alkoholis kaip dovana ar atlygis.

Per 2015 m. įvairiomis progomis dovanu gavau vieną tekilos ir 11 vyno butelių. Jei skaičiuosime, kad viename vyno butelyje yra apytiksliai 8 standartiniai alkoholio vienetai, o tekiloje – 20, tai gaunasi, kad vien dovanu gavau 1080 g grynojo alkoholio. Aišku, palyginus su 14 litrų vienam žmogui tai yra lašas jūroje, tačiau tai yra pakankamas kiekis, kad susimąstytume.

Alkoholis dovanu ar kaip atlygis yra tiek įsišaknijęs mūsų visuomenėje, kad suprantamas kaip norma: alkoholiu atsilyginame gydytojams ar statybininkams, dovanojame viršininkui ar geram draugui (iš tikrųjų, toks jis ir geras, jei nesugalvojame geresnės dovanos), pasiimame eidami į svečius.

Mes net nesusimąstome, kad, kai tauta turi rimtų problemų su alkoholiu, alkoholio dovanojimas ar atsilyginimas tampa makabriška tradicija. Dovanodami ar atsilygindami alkoholiu mes beveik nepaliekame kitam žmogui pasirinkimo ir net pastūmėjime į alkoholio vartojimą. Aišku, sakysite, visada yra galimybė rinktis, bet tokiu atveju reikėtų įvertinti ir socialinių ryšių įtaką.

Dėl šios priežasties, geriau šį sprendimą palikime sau ir nedovanokime ar neatsilyginkime alkoholiu. Šias dovanas galite pakeisti į vaisius, bilietus į renginius, knygas, ir t. t. Jei nesugalvojate, atsilyginkite ar padovanokite pinigus ir leiskite pačiam žmogui nuspręsti kur tuos pinigus panaudoti.

Galiausiai, užuot dovanodami ar atsilyginandami alkoholiu, tuos pinigus skirkite kovai prieš alkoholizmą.

Nedovanokime ir neatsilyginkime alkoholiu!

2014-05-06 - 3 comments

Ei, brolau, kas su mumis atsitiko? Būtent šiuo klausimu norisi pradėti įrašą, skirtą Gegužės 9 d. paminėti. Iš tiesų, man skaudu, matant tai kas pastaruoju metu darosi Lietuvoje: žmonės yra tendencingai kiršiname tarpusavy, „vardant tos Lietuvos“ paminami principai, kurie įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, sveikos tautiškumo idėjos perauga į kraštutinę nacionalistinę psichozę.

Aš visada didžiavausi, kad Lietuva yra mano Tėvynė. Ir visada maniau, kad Lietuva yra geriausias skirtingų žmonių bendruomeniškumo pavyzdys.  Bet, aišku, turi būti BET... šiuo metu mūsų visuomenė traška per visus galus. Tai ką ilgus metus mes nekentėme kituose šalyse po truputį tampa mums norma. Šiandien aš nesu tikras dėl laisvės mūsų Laisvoje Lietuvoje: mes skelbiame žmogaus įsitikinimų laisvę, o  „okupantais“ pakrikštijame tuos, kas gegužės 9 d. mini II Pasaulinio karo pabaigą, esame įtvirtinę įsitikinimų raiškos laisvę, o daužome stiklus tiems, kas pakabino Georgo juostelę ant savo mašinos, mes turime žodžio laisvę, o spausdiname straipsnius tik į „vienus vartus“.

Suprantu, kad okupacija ir po to sekusi represijų banga yra kraujojantį žaizdą Lietuvai ir, stebint pastaruosius įvykius Ukrainoje, visas tas skausmas paaštrėja, tačiau II pasaulinis karas yra daugiau nei Lietuva, Rusija ar Vokietija. Tai nėra mano, tavo ar kieno nors kito diena, tai yra minėjimas, skirtas kiekvienam ką palietė II pasaulinis karas. Kiekvienais metais gegužės 9 d. aš dėkuoju Dievui, kad karas (kuriame nėra nei laimėtojų, nei pralaimėtojų, nes visi pralošė) pasibaigė, džiaugiuosi, kad man brangūs žmonės liko gyvi, ir prisimenu žuvusius. Ir tai neturi jokios sąsajos su tautybe ar per karą pasirinktą pusę: mano mamos teta per II Pasaulinį karą su Tarybų kariuomene nuėjo iki pat Berlino, jos vyras – karo metu buvo Lietuvos partizanas. Jie kartu nugyveno beveik 50 metų ir tai yra puikus pavyzdys ir priminimas – karus pradeda vadovai, o kariauti tenka paprastiems žmonėms, kurie kaip niekas kitas nenori kariauti. Lietuviai, rusai, baltarusai, ukrainiečiai, lenkai, ir kt. tautybių žmonės ilgus metus gyvena šalia vienas kito, todėl turime liūdėti ir džiaugtits kartu, nepriklausomai, kad esame skirtingi. Minėkime gegužės 9 d., prisiminkime ištremtus ir tremtyje žuvusius lietuvius birželio 14 d., stovėkime kartu susikibę – rugpjūčio 23 d., atminkime Holokausto aukas – sausio 27 d. Ir būkime tiesiog broliais.

P.S. Jei mano žodžiai įžeidė kieno nors jausmus, atleiskite, aš tikrai nesiekiau to.

2013-05-07 - 1 komentaras

„Atsiprašau“ ar „atleiskite“?

Klysti yra žmoniška, o suklydus yra normalu atsiprašyti, tačiau dažnai atsiprašydami žmonės nesusimąsto, kad atsiprašymas turėtų būti dvipusis procesas (vienas žmogus atsiprašo, kitas – atleidžia), ir atsiprašymui naudoja žodį „atsiprašau“, kuris savo prasme neiššaukia dvipusio proceso: aš atsiprašiau ir man nesvarbu ar man atleido. Dėl šios priežasties, jei norėtumėte, kad jūsų atsiprašymas skambėtų nuoširdžiau, naudokite žodį „atleiskite“.

2011-08-28 - Nėra komentarų!

Valgiaraščio numeracija

Dažnai kavinėje ar restorane vieni kitų teiraujamės ką kas užsakinės. Ir taip pat dažnai, išgirdus kokį patiekalą planuoji užsakyti, yra paklausiama: „Kur (valgiaraštyje) tokį radai?“. Kai išgirstu šį klausimą, niekada nežinau kaip tinkamai paaiškinti žodžiu (pvz., atsakai, kad prie karštųjų patiekalų ir žmogus pradeda vartyti meniu, kad rastų kur tie karštieji). Dėl šios priežasties dažniausiai tiesiog atidarau meniu ir parodau. Man minėtoje situacijoje daug paprasčiau būtų pasakyti puslapio numerį ar patiekalo numerį/kodą (bet ką kitą kas turi logišką seką), bet jų beveik niekada nėra (išimtis užsienio virtuvių kavinės ir restoranai). Tai, matyt, yra daroma taupymo sumetimais – lengviau įdėti ar išimti lapą iš valgiaraščio. Bet kodėl turi kentėti klientas?

2011-08-09 - Nėra komentarų!

Ar įstatymas privers gauti leidimą kaupti duomenis apie vartotojus internete?

Kurį laiką atgal pasirodė diskusiją, apie tai, kad įstatymais privers gauti leidimą kaupti duomenis apie vartotojus internete. Atėjo rugpjūtis, lyg ir nieko neįvyko.

Įsiskaičiau į projektą. Kiek suprantu visas sambūris dėl sakinio:

Saugoti informaciją arba suteikti galimybę naudotis jau saugoma informacija abonento ar faktinio elektroninių ryšių paslaugų naudotojo galiniame įrenginyje leidžiama tik su sąlyga, kad atitinkamam abonentui ar faktiniam elektroninių ryšių paslaugų naudotojui vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu suteikus aiškią ir išsamią informaciją, įskaitant informaciją apie tvarkymo tikslus, jis davė sutikimą. Šios nuostatos nedraudžia techninio saugojimo ar naudojimosi duomenimis, kurio vienintelis tikslas yra perduoti informaciją elektroninių ryšių tinklu, taip pat būtinais atvejais teikti informacinės visuomenės paslaugas, kurias užsako abonentas ar faktinis elektroninių ryšių paslaugų naudotojas.

Plačiau

2011-07-25 - 6 comments

Švytuoklinė migracija

Vienas iš labiausiai beprasmiškų laiko leidimo būdų yra „commute“ ar švytuoklinė migracija. Žodynas šį terminą apibūdina kaip „kasdieninės arba reguliarios kelionės į darbą/mokslo įstaigą ir atgal“.

Ar kada susimastėte kiek laiko žmonės kasdien praleidžia viešajame transporte ar stovėdami kamščiuose pakeliui į darbą ar atgal? Kiek pinigų išleidžiama kurui arba bilietams viešajame transporte? Kokią įtaką aplinkai daro šios kelionės? Bendrai, kur žiūri ekologai? Jie sugeba prisikabinti, jei, neduok tu dieve, nužudysi uodą, bet kažkodėl visai nereaguoja, kad kasdien beveik milijonas Lietuvos miestų gyventojų keliauja į darbą ir atgal. Aš jau nekalbu apie tai, kad mūsų važiavimas į ofisus didina ofisų rajonuose NT kainas.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kai daugelių ofisų darbuotojų pagrindinis darbas yra sėdėti prie kompiuterio, nėra jokio skirtumo tarp sėdėjimo prie kompiuterio vienoje patalpoje ir iš skirtingų kontinentų. Mano manymu, turi būti įvertinamas darbas, o ne sėdėjimas vienoje patalpoje.

Nesąžiningiausia tai, kad darbdaviai neskaičiuoja kelionės į darbą ir atgal kaip darbo laiko. Pvz. žmogus kasdien į ofisą ir atgal išleidžia valandą. Per darbo savaitę tai jau 5 val. Ar jums negaila šio laiko? Kodėl profsąjungos tyli? Manau, reikėtų darbdavius įpareigoti bent dalinai padengti važiavimo į ofisą išlaidas. Tada gal jie susimąstytų, kad dažnai nėra būtinybės būti vienoje patalpoje.

Nesupraskite manęs neteisingai, aš nesakau, kad reikia visiems dirbti iš namų. Teko dirbti freelance iš namų ir žinau, kad nuo darbo iš namų „stogas gali važiuoti.“ Paprasčiausiai, tai turėtų būti laisvo pasirinkimo klausimas. Aš prieš priverstinį važiavimą į ofisą. T.y. jei jums namie nesidirba, dirbkite ofise. Toli iki ofiso, yra coworking vietos (Vilniuje ir Kaune).

Inspiravo Ilijos Birman įrašas.

2011-02-26 - 1 komentaras

Septintasis TED įsakymas

Viena iš priežasčių, kodėl TED pristatymai yra geri (ne visi, bet vidutinis lygis yra labai aukštas) – 10 TED įsakymų arba patarimai pranešėjams. Aišku, ne visi prisilaiko šių įstatymų (patarimų), tačiau net jei pranešėjas prisilaiko bent pusės iš jų, gaunasi gero lygio pristatymas. Aš pilnai suprantu skirtumą tarp TED konferencijų pristatymų ir kitų prezentacijų, tačiau manau, kad visi šie patarimai yra pritaikomi visada arba beveik visada.
Nemėgstu dalyvauti seminaruose, konferencijose ir panašiuose renginiuose Lietuvoje, ne čia dažna nuodėmė – septintojo įsakymo (šeštojo patarimo) pažeidimas.

Nepardavinėk nuo scenos nei savo įmonės, nei savo produkto, nei savo raštų, nei savo beviltiško finansavimo poreikio, nes nusidėjėliai prasmeks tamsoje.

Viskas paprasta jokių pardavimų nuo scenos, jei apie tai nebuvo iš anksčiau paprašyta. Mūsų Lietuvėleje bandoma ką nors pardavinėti net per mokamas konferencijas.
Žmonės mėgsta pirkti, tačiau nenori, kad jiems kas nors ką nors bandytų įpiršti. Mano manymu, pagrindinė pardavėjo užduotis – kontakto užmezgimas, kliento edukacija, apsisprendimo palengvinimas, sąlygų patogiam apsipirkimui (ar sandoriui) sudarymas.

P.S. Kas iš lietuvaičių gerai pristatinėja? Kieno seminarą ar pristatymą verta aplankyti?

2010-07-15 - 2 comments

Pagalba trumpaisiais numeriais

Sakoma, kritikuoti yra lengviausia. Taip, galbūt tai tiesa, bet kaip galima nekritikuoti tuo, kas vyksta Lietuvoje? Lietuvoje yra susiformavusi klientų (o kartu ir potencialių pirkėjų, naudotojų ir t. t.) negerbimo sistemą.

Kaip potencialus klientas turi reaguoti, jei skambina mokamų pagalbos ir informacijos telefonu ir turi laukti 3-4 minutes kol jį sujungs su konsultantu? Kodėl jis turėtų mokėti pinigus už tai, kad konsultantas tuo metu kalba kita linija, o įmonė nepasamdė daugiau konsultantų? O gal konsultantas tiesiog uždirba daugiau pinigų savo įmonei ir specialiai nekelia ragelio?

Šiandien skambinau AirBaltic pagalbos ir informacijos numeriu 1825 (skambinant iš Lietuvos, minutės kaina LTL 2.54) . Dvi minutes „kabėjau ant laido“ ir klausiausi muzikos bei pastoviai kartojamos frazės, kad visi konsultantai yra užimti. Pritrūko kantrybės laukti bei mokėti už tą laukimą pinigus, padėjau ragelį taip ir nesulaukęs atsakymo į mane dominantį klausimą. Rezultatas – atsirado dar vienas žmogus, kuris yra nepatenkintas AirBaltic teikiamomis paslaugomis, bei prarastas pirkėjas, nes, nesulaukus atsakymo, bilietai buvo nupirkti iš kitos avia kompanijos.

Kaip klientais aš sutinku mokėti už suteikiamą paslaugą, bet nesutinku mokėti už paslaugos negavimą. Bendrai, mano manymu, prašyti iš savo potencialių klientų mokėti už pagalbą ar konsultaciją yra nepagarba klientams. Pagalbos telefonas turėtų būti nemokamas arba turi būti alternatyvūs nemokami būdai gauti pagalbą kai ji yra būtina (pokalbių langas svetainėje, Skype, plati pagalbos bazė ir t. t. ir panašiai). T.y. klientams turi būti sudaryta galimybė lengvai rasti atsakymus į su klientų aptarnavimu susijusius klausimus.

Aišku, aš suprantu, kad reikia išlaikyti visą būrį konsultantų, bet tai yra paskaičiuojami kaštai, kuriuos labai sėkmingai galima padengti kitais būdais. Todėl norėčiau patarti visiems, kas užsiima paslaugų teikimu internetu, pagalvoti apie savo klientus ir pasistengti netaupyti savo reputacijos kaina.

Reziumuojant:

  • Pagalbos numeris turi būti nemokamas arba turi būti sudaryta nemokama alternatyvi galimybė lengvai rasti atsakymus į su klientų aptarnavimu susijusius klausimus kitu būdu.
  • Jei turite mokamą pagalbos numerį, pasirūpinkite, kad skambinantiesiems nereikėtų laukti kol atsilaisvins konsultantas.

2010-06-11 - 8 comments

Interneto svetainių dizainerio darbas

Dizaineris skiriasi nuo menininko tuo, kad jis yra apribotas užsakovo sąlygomis, potencialių klientų lūkesčiais, esama situacija rinkoje, t.y. jam tenka dirbti tik su tuo kas lieka po užduoties analizės. Svarbiausias dizainerio tikslas – suteikti kuriamam objektų reikalaujamą tikslą (rašydamas žodį „tikslas“ turėjau omeny bet kokį puslapio tikslą: pardavimo didinimas, patogumo gerinimas ir t. t.). Dizainerio darbo ribos yra labai plačios. Dizaineris privalo dalyvauti visuose objekto kūrimo etapuose: nuo susitikimo su užsakovo iki bendravimo su programuotojais, nuo analizės darbų iki testavimo. Bendrai, pastaruoju metu pastebima tendenciją, kad dizaineris tampa galima sakyti projektų vadovu.

Taip pat svarbus dalykas – pasitikėjimas tarp užsakovo ir dizainerio. T.y. jau pačiame projekto etape reikia aptarti ir aprašyti (!) visas tolimesnio darbo  sąlygas. Nors dizaineris turėtų tarnauti užsakovui, tačiau nereikėtų pamiršti ir apie savo/darbdavio interesų. Dažnai pasitaiko „neadekvačių“ klientų, kurie per savo žinių trūkumą tam tikroje srityje, vadovavimo norą ar dėl kitų priežasčių, kišasi į dizainerio darbą. Dėl šių priežasčių neturi nukentėti darbo kokybė, įmonės pelnas bei santykiai su klientais, todėl jau bendradarbiavimo pradžioje reikia paaiškinti visą darbo procesą bei aptarti galimas pasitraukimo sąlygas bei įsipareigojimus, jei kažkuriai iš pusių netiks bendradarbiavimas. Viso projekto metu užsakovas ir dizaineris turėtų tapti viena komanda.

Bendrai, darbas internete skiriasi nuo dizainerio darbo (išskyrus, turbūt viešųjų erdvių dizainerius), nes darbai internete iškart matomi. Juos galės matyti, vertinti, kritikuoti ir t.t. bet kuris lankytojas. Nepamiškite apie šias paprastas tiesas. Sėkmės darbuose.