Igor Gubaidulin

Ei, brolau, kas su mumis atsitiko? Būtent šiuo klausimu norisi pradėti įrašą, skirtą Gegužės 9 d. paminėti. Iš tiesų, man skaudu, matant tai kas pastaruoju metu darosi Lietuvoje: žmonės yra tendencingai kiršiname tarpusavy, „vardant tos Lietuvos“ paminami principai, kurie įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, sveikos tautiškumo idėjos perauga į kraštutinę nacionalistinę psichozę.

Aš visada didžiavausi, kad Lietuva yra mano Tėvynė. Ir visada maniau, kad Lietuva yra geriausias skirtingų žmonių bendruomeniškumo pavyzdys.  Bet, aišku, turi būti BET... šiuo metu mūsų visuomenė traška per visus galus. Tai ką ilgus metus mes nekentėme kituose šalyse po truputį tampa mums norma. Šiandien aš nesu tikras dėl laisvės mūsų Laisvoje Lietuvoje: mes skelbiame žmogaus įsitikinimų laisvę, o  „okupantais“ pakrikštijame tuos, kas gegužės 9 d. mini II Pasaulinio karo pabaigą, esame įtvirtinę įsitikinimų raiškos laisvę, o daužome stiklus tiems, kas pakabino Georgo juostelę ant savo mašinos, mes turime žodžio laisvę, o spausdiname straipsnius tik į „vienus vartus“.

Suprantu, kad okupacija ir po to sekusi represijų banga yra kraujojantį žaizdą Lietuvai ir, stebint pastaruosius įvykius Ukrainoje, visas tas skausmas paaštrėja, tačiau II pasaulinis karas yra daugiau nei Lietuva, Rusija ar Vokietija. Tai nėra mano, tavo ar kieno nors kito diena, tai yra minėjimas, skirtas kiekvienam ką palietė II pasaulinis karas. Kiekvienais metais gegužės 9 d. aš dėkuoju Dievui, kad karas (kuriame nėra nei laimėtojų, nei pralaimėtojų, nes visi pralošė) pasibaigė, džiaugiuosi, kad man brangūs žmonės liko gyvi, ir prisimenu žuvusius. Ir tai neturi jokios sąsajos su tautybe ar per karą pasirinktą pusę: mano mamos teta per II Pasaulinį karą su Tarybų kariuomene nuėjo iki pat Berlino, jos vyras – karo metu buvo Lietuvos partizanas. Jie kartu nugyveno beveik 50 metų ir tai yra puikus pavyzdys ir priminimas – karus pradeda vadovai, o kariauti tenka paprastiems žmonėms, kurie kaip niekas kitas nenori kariauti. Lietuviai, rusai, baltarusai, ukrainiečiai, lenkai, ir kt. tautybių žmonės ilgus metus gyvena šalia vienas kito, todėl turime liūdėti ir džiaugtits kartu, nepriklausomai, kad esame skirtingi. Minėkime gegužės 9 d., prisiminkime ištremtus ir tremtyje žuvusius lietuvius birželio 14 d., stovėkime kartu susikibę – rugpjūčio 23 d., atminkime Holokausto aukas – sausio 27 d. Ir būkime tiesiog broliais.

P.S. Jei mano žodžiai įžeidė kieno nors jausmus, atleiskite, aš tikrai nesiekiau to.