Blog Archives

Latest Posts

Monthly

Categories

2010-01-26 - No Comments!

Tekstiniams dokumentams e. laiškuose – NE!

Prieš savaitę skelbiau kovą archyvams e. laiškuose, o šiandien – tekstiniams dokumentams, prisegtiems prie e. laiško. Pasikartosiu, galbūt aš – egoistas ir pernelyg susireikšminu, bet tikrai nesuprantu, kodėl reikia siųsti tekstinę informaciją atskirame faile? Suprantama, kai failas didesnės apimties arba jame yra grafiniai elementai, lentelės ar kt., bet kai pvz. gaunu laišką su tekstu: „Sveiki. Motyvacinį laišką, CV ir rekomendacijas prisegiau prie laiško. Pagarbiai Vardas Pavardenis“ ir prisegtais 3 failais (nuleiskime faktą, kad visi failai viename archyve), darosi pikta ir sutikite, kad tai tikra nesąmonė – bent motyvacinį laišką (juk jis laiškas!) ir rekomendacijas būtina iškart įrašyti į e. laišką. Kodėl? Dvi paprastos priežastis:

  • Informacija iškart įrašyta laiške greičiau perskaitoma. Tokiu būdu taupomas jūsų laikas.
  • Nereikalinga papildoma programinė įranga, todėl galima perskaityti net per mobilaus telefono pašto klientą.

Pabaigoje, norėčiau pabrėžti, kad mano įrašo nereikia suprasti kaip labai kategoriško – prisegti prie e. laiškų failai yra naudingi ir aš neskatinu jų atsakyti, bet prieš siunčiant tekstinį dokumentą siūlau visiems susimąstyti dėl jo būtinumo ir išreikšti „pagarbą“, taupant adresato laiką.

2010-01-25 - No Comments!

Skolų etiketas

Pinigų skolinimas (o taip pat ir kitų daiktų) yra ganėtai „jautri“ paslauga. Skolindami ką nors, mes rizikuojame (ypač pirmą kartą), kad mums gali negrąžinti, o nepaskolinus – rizikuojame savo geru įvaizdžiu. Taigi, ką daryti tokioje situacijoje? Į pagalbą siūlau pasitelkti kasdienio etiketo normas.

Skolindami ką nors aptarkite grąžinimo laiką ir sąlygas. Prieš ką nors paskolinant, nesigėdykite paklausti apie grąžinimą bei aptarkite sąlygas. Šis patarimas ypač aktualus skolinant pinigus. Jei yra vėluojama grąžinti paskolintą daiktą arba pinigus, nebijokite apie tai priminti. Be abejo, toks priminimas yra nemaloni procedūra abiems, bet pagal etiketo normas jį yra priimtina. Paklausus apie skolos grąžinimą, skolininkas privalo atsiprašyti ir grąžinti arba nurodyti kitą grąžinimo datą. Geriausia neleisti tokiai situacijai įvykti.

Etiketo normos taip pat nusako, kad skolinant pinigus, galima susitarimą įtvirtinti raštu. Šiame veiksme nėra nieko įžeidžiančio. Pasikartosiu, skolinimas – yra „jautri“ paslauga, todėl šioks toks atsargumas yra priimtinas. Taip pat, nederėtų įsižeisti, jei jus vardą ir pinigų sumą, skolinantys įrašys į užrašų knygelę.

Jei matote, kad dėl kažkokių priežasčių negalite grąžinti skolos laiku, būtina apie tai įspėti žmogų, iš kurio daiktas arba pinigai buvo paskolinti, ir paklausti ar sutiktų jis dar šiek tiek palaukti. Gavus neigiamą atsakymą, būtina nedelsiant grąžinti skolą. Pvz. galima pasiskolinti pinigus iš kito žmogaus ir atiduoti skolą.

Smulki pinigų suma gali būti grąžinama matant 3 asmenims, didelė pinigų suma – tik privačiai. Rekomenduojama pinigus grąžinti be voko ko stambesnėmis kupiūromis. Smulkūs daiktai atiduodami susitikus, didesni – namuose arba kitoje patogioje vietoje. Daiktai turi būti grąžinami tokioje būklėje, kokia ji buvo skolinant. Jokiu būdu negalima grąžinti sugedusio daikto, motyvuojant prasta kokybe. Daiktas turi būti pakeistas nauju. Esant artimiems draugiškiems santykiams, galima aptarti daikto remonto galimybę.

Bet koks skolos aptarinėjimas girdint kitiems asmenims yra nepriimtinas. Taip pat nepriimtina aptarinėti skolos detalių su trečia šalimi. Skolos perleidimas galima tik, jei visos suinteresuotas šalis buvo informuoti bei sutinka.

Ir pabaigai, paskutinis patarimas – gavę neigiamą atsakymą į prašymą ką nors paskolinti, neįsižeiskite ir priimkite šį atsakymą be papildomų emocijų. Bet koks, net labai artimas žmogus neprivalo nieko jums skolinti.

2010-01-18 - 6 komentarai

Archyvams e. laiškuose – NE!

Beveik visada, kai gaunu archyvą prisegtą prie laiško, priimu tai kaip savotišką nepagarbą. Galbūt aš – egoistas, bet man toks būdas nepatogus, be to, yra gaišinamas mano laikas. Praėjo dial-up laikai, nebūtina skaičiuoti (atskira kalba apie mobilųjį internetą) išsiųstus/gautus kilobaitus. Pateisinu, tik kai archyvas naudojamas dideliems kiekiams failų sujungti į vieną failą, bet tikrai nesuprantu, kai atsiunčiamas vienas word dokumentas, įdėtas į archyvą. Kodėl aš toks kategoriškas? Viskas paprasta:

  • E. pašto paslaugų tiekėjų (Gmail, Yahoo ir t.t.) svetainės bei šiuolaikinės e. pašto programos leidžia peržiūrėti daugelį failus (bet ne archyvus!), neparsiunčiant jos į kompiuterį ar nereikalaujant papildomos programinės įrangos. Laiko skirtumas tarp greitos dokumento peržiūros ir išarchyvuoto dokumento peržiūros yra ženklus. Be to, iš kitos pusės, įkeliant failą į archyvą, taip pat gaišinamas laikas.
  • Dokumentai archyve reikalauja turėti 2 programas vietoje vienos, t.y. reikalinga ne tik dokumento peržiūrai skirtą programinę įrangą, bet ir archyvavimo programa.
  • Vartotojai, kurie naudojasi mobiliais telefonais pašto peržiūrai, negali peržiūrėti dokumentų archyve. Pvz. iPhone vartotojai.
  • Siųsdamas archyvą, siuntėjas labai retai pagalvoja ar gavėjas mokės atidaryti archyvą. Negalima pamiršti, kad yra nepatyrusių vartotojų, kurie gali turėti sunkumų atliekant veiksmus su archyvais.

Reziumuojant, noriu dar kartą parašyti – „Archyvams e. laiškuose - NE!“ bei įmesti puntuką į Omnitel, kurie siunčia suarchyvuotas sąskaitas, daržą.

2010-01-14 - 1 comment.

Kur „e“ per daug – tas nesveika

Pasaulis keičiasi, o kartu keičiamės ir mes. E. bankininkystę dabar naudojasi (arba priversti naudotis) beveik visi. Ji kaip mobilus telefonas ar e. paštas tapo kasdienio naudojimo dalykas. Tačiau, ne veltui liaudies išmintis sako, kad kas per daug – tas nesveika. Būtent toks „nesveikas“ atvejis šiandien įvyko MRU bibliotekoje. Mane paprašė apmokėti delspinigius už laiku neatiduotas knygas. Tai normalu ir visiškai suprantama, tačiau, kai paklausiau kur reikėtų sumokėti, gavau netikėtą atsakymą: „Įmokos pervedamos į Mykolo Romerio universiteto sąskaitą, o mokėjimo kvitą būtina atnešti į bibliotekos abonementą“.

Kodėl tai „nesveika“?

  • Nėra galimybės atsiskaityti grynais.
  • Pervedimo per e. bankininkystę kaina (iš Swedbank sąskaitos į Swedbank sąskaita – 0,80 Lt) gali būti didesnė už delspinigių sumą. Mano atveju, buvo 2,50 Lt, tačiau net šiai sumai 0,80 yra 32 proc. Man negaila tų 80 ct, bet kodėl man nepaliekama teisė pačiam apsispręsti?
  • Aš nesinešioju su savimi kodų lentelės. Aišku, galėčiau padaryti su M-parašu, bet ką daryti tiems kas nepasirašęs M-parašo sutarties?
  • Bibliotekoje galima pasinaudoti kompiuteriu nemokamai, tačiau spausdinimas yra mokamas. Būtina įsigyti spausdinimo kortelę, kurios minimali kaina – 5 Lt

Blogiausia, kad viskas sprendžiama neatsižvelgiant į studentų patogumą.

2010-01-11 - 1 comment.

Čiaudulys ir etiketas

Rodos, čiaudulys – įprastas reiškinys, tačiau mandagiam žmogui dažnai iškyla dilema kaip elgtis: palinkėti žmogui, kuris nusičiaudėjo, geros sveikatos ar ignoruoti šį faktą.
Etiketo istorija byloja, kad anksčiau buvo tikima, jog, jei žmogus nusičiaudėjo, jis būtinai pasveiks arba bus sveikas. Be to, buvo tikima, kad čiaudulio metu išsakytos mintis yra tiesa, o sugalvoti norai išsipildys. Dėl šių priežasčių atsirado paprotys linkėti sveikatos, kuris vėliau tapo etiketo norma.

Sakoma, kad po kiekvieno čiaudulio neprilinkėsi sveikatos, tačiau sveikatos palinkėjimo tradicija yra žinoma ne tik Europoje, bet ir Azijos ar kitose šalyse. Pvz. musulmonai nusičiaudėjus turi pasakyti Alachą garbinančius žodžius.

Tačiau laikas nestovi vietoje, o etiketo normos keičiasi ir yra pritaikomos prie laikmečio. Šiuolaikinis etiketas nurodo, kad nėra būtina atsiprašyti, o aplinkiniams sakyti „Į sveikatą“. Teko sutikti netgi griežtą rekomendaciją, kad reikia ignoruoti čiaudulį, nes, atkreipdami dėmesį į sveikatos problemą, mes galime įžeisti žmogų.

Bendrai, pagal šiuolaikinio etiketo normas, esant negalavimams, pvz. čiauduliui, geriausia nesirodyti viešumoje, o pasirodžius – rekomenduojama pabandyti susilaikyti nuo čiaudulio. Jei susilaikyti nesigauna, būtina pridengti burną nosinę, servetėlę arba kairią ranką (pagal naujausius patarimus, vietoje rankos naudoti rankos sulenkimą prie alkūnės, tačiau etikete tokios normos neradau), nusisukti nuo žmonių bei kiek įmanoma tyliau nusičiaudėti. Sėdint prie stalo, būtina čiaudėti nusisukus nuo stalo.

Aš prisilaikau nuomonės, kad nusičiaudėjus, reikia atsiprašyti tik pirmąjį kartą, o aplinkiniai turi palinkėti sveikatos taip pat tik pirmąjį kartą. Be to, priklausomai nuo situacijos, pvz. vykstant pokalbiui, mano manymu, geriausia – yra neatsiprašinėti, nes patirtis rodo, kad atsiprašymas iššaukia sveikatos palinkėjimus bei atsakomąjį „ačiū“, o tai tuo pačiu nutraukia diskusiją.

Beje, jei vis dėlto norite žmogui palinkėti sveikatos, reikia nepamiršti ir apie žodžių prasmę. Kai nusičiaudime, dažnas lietuvis palinki – „į sveikatą“. Toks palinkėjimas netinkamas, nes tuomet rezultatas bus atvirkštinis, juk mes iščiaudome ją. Patarčiau naudoti „Linkiu sveikatos“ ar panašiai.

2009-12-30 - No Comments!

Lietuvos virtualus universitetas

Pasaulyje kuriasi ir sparčiai savo veiklą plečia virtualieji universitetai, suteikiantys galimybę gauti elektroninio mokymo(si) paslaugas, mažinant gyvenamosios (darbo) vietos bei laiko ribojimų keliamas problemas. Šių universitetų veikla nesiriboja konkrečia šalimi – jau formuojasi pasaulinė e. mokymo(si) paslaugų rinka. (Rutkauskienė ir kt.). Tačiau ilgą laiką Lietuvoje tokio universiteto nebuvo, nes nebuvo sudarytos universiteto veiklai būtinos prielaidos: pakankamai pralaidūs kompiuterių tinklai, sukurta e. mokymo(si) infrastruktūra, kompiuterinį raštingumą įgiję gyventojai, sukaupta virtuali mokslo ir studijų literatūra, yra virtualaus administravimo priemonės. Bet situacija keičiasi, „Lietuvos virtualus universitetas (2007–2012)“ programoje pažymima, kad Lietuva šiuos reikalavimus tenkina, arba padėtis sparčiai gerėja ir reikalavimai bus patenkinti jau artimiausiu metu. Read more

2009-12-21 - 1 comment.

Bendra baigiamųjų darbų įkėlimo sistema

Šiandien man pykta. Kodėl šiuolaikinių technologijų bei besirūpinančiame dėl ekologijos pasaulyje aš privalau į universitetą pateikti 2 baigiamojo magistro darbo popierinius egzempliorius (~130 lapų)?

2007 m. (neradau kitos statistikos) 21,4 tūkst. universitetų absolventų įgijo bakalauro, 9,4 tūkst. – magistro kvalifikacinį laipsnį ar profesinę kvalifikaciją ir 314 – daktaro mokslo ar meno licenciato laipsnį. Kiek iš jų rašė baigiamąjį darbą? Kiek buvo išnaudota popieriaus?

Nesuprantu, ar sunku universitetams susimesti ir padaryti bendrąją baigiamųjų darbų įkėlimo sistemą? Pvz. gal net per Lietuvos virtualaus universiteto programą. Apie šią programą kažkada dar parašysiu.

Nereikėtų gadinti popieriaus, būtų geresnė bei skaidresnė įkeltų darbų kontrolė, nebūtų leidžiami pinigai (pvz. savo darbo spausdinimui išleidau bemaž 100 Lt), galiausiai nereikėtų važiuoti į universitetą ir ieškoti darbo vadovo, kad jis pasirašytų.

Tokia sistema būtų galima sujungti su bendra plagiavimo sistemą bei su bibliotekų informacine sistema (pvz. MRU galioja tvarka, pagal kurią magistrantai, kurių baigiamieji darbai įvertinti „labai gerai“ ir „puikiai“, per 3 darbo dienas po gynimo, savo darbą turi pateikti į Lietuvos ETD dokumentų duomenų bazės talpyklą).

2009-12-20 - 2 komentarai

Aukojimas per bankomatą

Paskutiniu metu matau daug prašymu aukoti ar kitaip padėti – visos televizijos turi savo paramos koncertus, o mieste pilna reklamos prašančios paramos. Be to, skatinimo aukoti galima pamatyti ir internete:

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvos pajudėjo ledai, bei tikiuosi, kad tai nėra tik „kalėdinis bumas“ ir ši graži naujametinė pasaka nesibaigs po Trijų karalių.

Šiandien siūlau savo idėją bankams. Aišku mažai tikėtina, kad kas nors iš banko atstovų skaito mano tinklaraštį, bet gal visgi atsitiks stebuklas. Juk Kalėdos – stebuklų metas.

Idėja gan paprasta – suteikti galimybę paaukoti per bankomatą. Procesas vyktų labai paprastai:

  • Vartotojas įdeda į bankomatą savo kortelę ir surenka PIN kodą;
  • Paspaudžia mygtuką „Paramos projektai“;
  • Pasirenka projektą (pvz. iš aukok.lt atrinktų projektų);
  • Įveda suma ir spaudžia „Aukoti“.

Manau, kad tai būtų sunkiai įgyvendinama iš bankų pusės, bet toks bankų žingsnis pridėtų keletą pliusiukų prie banko įvaizdžio kūrimo bei socialinės atsakomybės įvertinimo.

2009-12-14 - 1 comment.

Dar kartą apie klubinį gyvenimą

Šįkart besilankydamas naktiniame klube pastebėjau vieną neigiamą dalyką – lankytojas negali daryti jokios įtakos leidžiamai muzikai. DJ paliekama visa atsakomybė ir pasirinkimo teisė kokią muziką leisti, o kokios ne. Be abejo, toks DJ darbas ir, rodos, lankytojai turėtų pasitikėti jų nuomone, tačiau prisiminkite kiek kartų per visą vakarą norėjosi paspausti nematomą „Next“ mygtuką ir išgirsti kitą muzikinį kūrinį.
Mano sprendimo variantas būtų – visoje salėje išdėstyti (dar nesugalvojau kaip tai padaryti, kad būtų patogu šokti) nuotaikos barometrus: lankytojai galėtų spaudinėti patinka/nepatinka mygtukus priklausomai nuo grojamos dainos. Tuo pačiu DJ matytų ar lankytojams patinka leidžiamos muzikos kryptis ar ją reikėtų keisti.
Šią problemą taip pat galima labai lengvai išspręsti, leidžiant klubo svetainės lankytojams balsuoti svetainėje už vakaro dainas pagal pasiūlytą temą arba tiesiog iš dainų sąrašo.

2009-11-30 - 1 comment.

Arbatpinigiai

Kaip ir bet kokioje kitoje gyvenimo srityje, paslaugų sferoje yra prisilaikoma tam tikro etiketo. Vienas iš paslaugų sferos elementų yra arbatpinigiai. Lankantis bare, restorane ar viešbutyje, naudojantis taksi paslaugomis ar apsilankius kirpykloje – visur susiduriama su neprivalomu mokesčiu už teikiamas paslaugas. Senosiose Europos valstybėse arbatpinigiai egzistuoja gana ilgą laiką ir dažniausiai egzistuoja istoriškai nustovėję arbatpinigių dydžiai.

Kai kuriuose Azijos ir Artimųjų Rytų šalyse arbatpinigiai suprantami kaip dovana ir todėl yra nesigėdijant prašomi iš klientų. Toks elgesys yra nepriimtinas Europos ar Šiaurės Amerikos šalyse. Čia arbatpinigiai nėra privalomi ir negali būti prašomi ar reikalaujami. Nors daugelyje šalių egzistuoja nerašyta taisyklė – pinigais pamaloninti mus aptarnavusį asmenį, tačiau yra ir tokių šalių, kur arbatpinigiai bus suprasti visai kitaip. Pvz. Japonijoje, Islandijoje ar Švedijoje arbatpinigių davimas nėra priimtas reiškinys. Read more